Sunday, February 23, 2014

Iš Facebook: Ukrainoje žmonės laimėjo

Ukrainoje žmonės laimėjo. Kol kas lyg neišku, kur yra šalies vadovas (galbūt kai baigsiu rašyti šį tekstą jis jau vadinsis buves vadovas). Bet aišku viena - Ukrainoje žmonės nenorėjo gyventi sovietmetyje. Nenorėjo taip stipriai, kad nesitraukė nė per centimetrą sušaudomi iš automatų ir snaiperinių ginklų. Aš negaliu nustoti žavėtis ta beprotiška drąsa, kai visi mato krentančius aplinkui ir toliau užsiima tuo, kuo užsiėmė - kas ruošia molotovo kokteilius, kas nešioja akmenis, kas traukia sužeistuosius, kas toliau bando eiti į priekį. Nes ten, kur juos aikštėje užspaudė į kampą, tapo aišku - arba kriminalinių politikų valdžia laimi ir jie (ir jų vaikai) kentės lukašenkišką-putlerišką pragarą (Bulatovo nupjautas ausies gabalas ir žaizdos delnuose - neblogas pavyzdys, kas būtų laukę sukilėlių) arba... Tokiame paisirinkime mirtis aikštėje tikriausiai nebeatrodė tokia baisi.
Aš negaliu nustoti žavėtis nacijos vienybe. Valdžia sustabdė metro? Nė velnio, politechnikumo studentai nuėjo patys paleidinėti. Uždaryti privažiavimai į Kijevą? Tuojau atsiranda žemėlapiai, kaip privažiuoti aplinkiniais keliais. Madiane šalta ir kovotojai per naktį išalko? Vienintele atvira gatve KOLONA žmonių su šiltais rūbais, šiltu maistu, čiužiniais, malkomis, padangomis ir medikamentais. Ukrainiečiai pademonstravo neįtikėtiną saviorganizacijos lygį, kurį gamtoje galbūt mačiau tik skruzdėlyne. Iš kitos pusės - pamoka visiems esamiems ir būsimiems diktatoriams: jei jau ruošiatės žudyti savo piliečius, išjunkite internetą ir mobilų ryšį, kaip tai padarė Lukašenka. Kai žmonės nežino kas vyksta, pradeda bijoti. Ukrainoje ko gero vienas iš faktorių buvo tas, kad Rusijos propagandos mašina buvo bejėgė prieš tiesiogines UStream transliacijas iš priešakinių linijų. Visi kas norėjo, matė kas buvo iš tiesų, o ne ką Kiseliovas sufantazavo iš lempos.
Revoliucija dar nesibaigė - šalyje greituoju būdu vyksta desovietizacija, centrinėse aikštėse verčiami leninai (taip, pas juos jie liko stovėti beveik visur), dar like keli regionai, kuriuos tvirtai valdo kriminalitetas ir užspeistas į kampą jis lengvai nepasiduos. Žmonės vis dar apimti revoliucinės euforijos, gyvena ir mąsto idealistiškai - juos vis dar vienyja bendras tikslas. Toliau laukia sunkusis etapas, kuriame Ukraina ne kartą yra suklupusi dėka politinių rietenų, kuriomis sėkmingai naudojosi kremlius, siekdamas neleisti šaliai sustiprėti. Nes jei Ukraina atrodys geriau už Rusija, joks Putinas su savo kazokiškom klounų uniformom aprengtais banditais nenulaikys savo valdžios... Ukrainiečiams teks sukurti teisėsaugą, kuria pasitikėtų žmonės. Nesisugaudantys Europos Sąjungos atstovai tai vadina "atkurti pasitikėjimą", bet to pasitikėjimo ten niekada nebuvo - milicija puoselėjo sovietmečio stiliaus nebaudžiamumą. Kaip rašė vienas Maidano dalyvis, banko viceprezidentas: "nenoriu gyventi šalyje, kurioje nusikaltėlį atpažinsi pagal milicininko antpečius". Jiems reikės peržiūrėti visą šalies valdymo sistemą, nes buvusioji skatino politinį kriminalitetą kovoti už postus bet kokiais metodais. Jų laukia labai ilgas ir nelengvas kelias, kuriame reikės suprasti, kad ne vien gera ar bloga valdžia lemia piliečių gerbūvį, kad demokratijoje visiems reikia laikytis vienodų taisyklių... Kai kurias pamokas mes dar patys mokomės, o jie gerokai atsilieka.
Manes kartais klausia, kodėl aš su tokia aistra sergu už Ukrainą? Koks mums skirtumas, kas ten bus valdžioje ir kokia ten santvarka? Na išties, koks gi skirtumas, jei gyventi pagal "moja chata skraju" (mano namas kraštinis) principą. Bet aš vis labiau jaučiu kelis dalykus, kurie man neduoda ramybės:
Laisvė, kurią gauni per lengvai - nevertinama. Anot vienos citatos, ją vis reikia palaistyti krauju. Man atrodo, visi baigia pamiršti, iš kur mes atėjome ir kur mes einame. Visi atsipūtę gyvena savo ramius ar nelabai gyvenimus ir galvoja, kad supermarketai, MTV ir McDonalds su Statoilais buvo visada. Net ir sovietmečiu. Todėl nieko tokio, jei grįšime atgal. Ukraina su Rusija - gyvas pavyzdys, kas būna, kai gauni laisvę tiesiog taip, savaime. Rusija sugebėjo atsiduoti į rankas fašizmui ir diktatūrai, Ukraina lyg ir bandė žaisti demokratiją, bet piliečiai nusprendė, kad per sunku ir atidavė valdžią į rankas kriminalitetui, kuris savo ruožtu mielai ją ėmė ir buvo per centimetrą nuo diktatūros įvedimo. Mes tuo tarpu, užliūliuoti tariamos ramybės lygiai taip pat leidžiame kriminalinėm politinėm jėgom patekti į valdžią, o kai kada - netgi formuoti daugumą. Na, aš suprantu, kad balsuoti nėra už ką, bet žinokit - reikia. Jei mes nebalsuosime, toliau matysime vieno klausimo politikus ar tiesiog nusikaltėlius valdžios viršūnėse. Aš pats nemėgstu visų be išimties politinių partijų, nes žinau nemažai kaip jos veikia iš vidaus, bet einu balsuoti ir renkuosi pagal mažiausio blogio principą. Taip pat reikia ne tik balsuoti, bet ir aktyviai dalyvauti rinkimų stebėjime, ypač mažose, kaimiškose apylinkėse, kur kai kurios kriminalinės politinės jėgos susiperka balsus ir vietas parlamente.
Po laisvės ir demokratijos kaukėmis pas mus vaikšto Lietuvos priešai. Kaišioja visokias idėjas, kurios lyg ir teisingos, paremtos konstitucija, bet kas matėte, kokiais apgaulingais metodais ir kaip aršiai buvo renkami parašai referendumui, ir kaip drąskėsi seni saugumiečiai, stengdamiesi tuos parašus prastumti pro VRK, turbūt suprantate apie ką aš. Tokie procesai ir masinės isterikos nevyksta šiaip sau - jos gerai organizuotos suinteresuotų pusių. Vien Rusijos konsulate Klaipėdoje, anot Anušausko dirba 250 žmonių (žinios iš Anušausko knygos pristatymo diskusijos). Palyginimui - tiek pat dirba uosto direkcijoje. Tiek žmonių reikia vizom išdavinėti? Aš jau neliesiu visokių Paleckių, Frontų ir kitų atvirai prorusiškų ir iš ten finansuojamų organizacijų. Pridursiu paskutinį faktą pamąstymui - Graužinienė per TV paaiškino, kad į Maskvą kas mėnesį ji su kaikuriais partijos draugais važiuodavo "asmeniniais reikalais". Galvokit ką norit, bet aš asmeniniais reikalais kas mėnesį mieliau važiuočiau į Barseloną ar Paryžių.
Rusijoje atvirai klesti fašizmas. Klounų-kazokų uniformomis apsirengę marozai, mušantys Pussy Riot merginas - vaizdas rodomas per visas TV Rusijoje, su džiugiu pranešimu, kad "parodėm vietą toms pindosų kalėms" (pindosai - rusijoje nūnai madinga amerikiečių pravardė). Klounus pakeiskite rudmarškiniais, merginas - žydais. Jei tai ne fašizmas, tai tada nežinau ką ir bepridurti. Arba štai ateina žmonės prie "Doždj TV" (lietuviškai - Lietus TV) žmonės, norėdami palaikyti. Ateina ramiai, be jokių plakatų. Tik su lietsargiais, nors nelyja. Policija juos vaiko. Pasirodo fašistams nepatinka, kad žmonės prie Lietaus TV stovi su lietsargiais, nes nelyja. Jei tai ne fašizmas, tai tada kas?
Fašimas Rusijoje savaime nėra problema. Problema yra ta, kad tos šalies ekonomika yra visiškoje subinėje ir toliau greitu tempu čiuožia žemyn. Neseniai dalinausi kažkieno grafiku, kur matosi, kaip greitai ritasi žemyn visos muitų sąjungos (čia Putino organizuota "atsvara" europos sąjungai, arba SSSR nr. 2) valiutos JAV dolerio atžvilgiu. Suprantant tai, kad Rusija be importinių produktų nelabai turėtų ką ėsti, Putinas turės daryti krūvą nemalonių judesių. Varžtų užveržinėti nelabai yra kur - jau ir taip kiekvienas mažiausias neramumas malšinamas staigiai ir be skrupulų. Vienas iš būdų - surasti naują priešą ir apturėti "mažą pergalingą karą". Karai šiais laikais nebūtinai kariaujami su tankais. Užtektų pavyzdžiui suburti naują vilties partiją, jai užimti daugumą parlamente, paimti visus valstybės postus, išstoti iš ES, pasirašyti stojimo į muitų sąjungą sutartį. Scenarijus ne iš fantastikos srities - referendumas yra ne už žemę, o už išstojimą iš ES. Ar jums labai norisi grįžti į postsovietinį korupcijos, nebaudžiamumo ir skurdo lagerį?
Ukrainos kova prieš uždarymą į Putlerio lagerį turi būti mums priminimu, kad laisvės verti tik tie, kas ją brangina. Tai priminimas, kad nepaisant visų problemų, esame labai toli nuo Ukrainos ar Rusijos kaip ekonomiškai taip ir mentaliteto prasme. Mes jau Europoje, nors ir ne pirmame dešimtuke, bet Europoje. Ir tai yra nepalyginamai geriau, nei būti pirmaujančiomis SSSR respublikomis. Mūsų vaikai turi galimybes planuoti studijas geruose vakarų universitetuose. Mes galime kada panorėję išvažiuoti į bet kurią Europos šalį ir kada panorėję iš jos grįžti. Mes galime rašyti internete ką norime, be baimės, kad Putino cenzoriai pašalins mūsų anketą. Mes galime daug daugiau nei bet kada galėjome.
Ir dabar ypač svarbu, kad fašistėjanti ir skurstanti Rusija turėtų savo užkariavimo akiratyje ne tik Lietuvą, Latviją ar Estiją, bet ir Ukrainą. Frontas išsitemps, bus lengviau gintis.
Todėl užbaigsiu šiuo sakiniu - eikime balsuoti, kad politinis kriminalitetas ir Putlerio parankiniai turėtų kuo mažiau šansų įtakoti mūsų gyvenimus. Nes jeigu neisit balsuoti, yra nemaža tikimybė, kad vieną dieną reikės eiti į barikadas.

1 comment:

  1. During times of economic recession when employment opportunities are minimal and layoffs are abundant, adults naturally seek opportunities to make themselves more marketable to employers. Whether individuals need to acquire new skills to enter an entirely different career field, or they simply want to fine tune skills that they already possess to keep their existing jobs, education is often the solution.http://www.thesisexample.info/

    ReplyDelete